News

“Kelias į dangų veda per arbatinuko snapelį.” /senovės Rytų išmintis/ Tikras arbatos mylėtojas žino, kaip svarbu išsirinkti patį tinkamiausią ir geriausią indą, kad kasdienis arbatos ritualas būtų malonus, lengvas, o paruoštas gėrimas – išskirtinio skonio ir aromato. Kokybiškas ir tinkamai pasirinktas arbatinukas - tai ne tik stalo serviruotės estetika, elegancija, nuotaika, bet ir arbatos ruošimo kokybė. Gėrimo skonis ir aromatas taip pat labai priklauso nuo šio indo. Ar žinojote, pavyzdžiui, kad netinkamai naudojamas arbatinukas gali pakeisti, net sugadinti arbatos skonį?  Porceliano arbatinukas. XVIII a., Kinija. Foto: UK Tea Academy Arbatos indai, kaip ir pačios arbatžolės, arbatos ruošimo ir vartojimo tradicijos...

Nors daugelis žmonių renkasi gerti gryną arbatą be jokių priedų, kad geriau pajustų jos natūralų aromatą ir skonį, vis dėl to yra nemažai arbatos gerbėjų, kurie mėgaujasi ja su pienu ir labai vertina kreminę, švelnią tokio gėrimo tekstūrą. Pasakysite, dar viena iš Anglijos atkeliavusi mada… Ir labai suklysite! Arbata su pienu paplitusi tarp pasaulio tautų žymiai plačiau, ir jos šaknys žymiai giliau, nei europietiškoji arbatos gėrimo istorija. Taivano pieniška arbata, indiškoji masala chai, The Tarik, pateikiama Malaizijoje, Indonezijoje ar Singapūre – tai tik keletas rytietiškų tradicinių arbatos su pienu ruošimo būdų. Chrestomatiniame leidinyje The True History of Tea rašoma, kad...

Garantuoju, kiekvienam yra tekę išgyventi situaciją, kai virtuvinės spintelės gilumoje aptikote bevardę dėžutę su neaiškios išvaizdos ir kvapo augaliniais „sausuoliais“. Jūs atsargiai apžiūrinėjote ir uostėte tuos keistus gelsvai rudos spalvos lapus, bandydami prisiminti-atspėti, kokia gi čia galėjo būti arbata ir iš kur ją gavote... Galiausiai ryžtatės išbandyti šias arbatžoles ir jau po pirmojo gurkšnio suprantate, kad jokio skonio, anei aromato čia senai nebeliko. Taigi, visiems aišku, kad šviežia arbata yra pati geriausia. Bet juk kokybišku produktu norisi mėgautis kuo ilgiau, ir kuo ilgiau išlaikyti pamėgtas arbatžoles kvapnias, ryškias ir šviežias (ypač, brangią rūšinę arbatą). O kaip tai padaryti, skaitykite toliau. ...

Tai nuotykis, pilnas skonio ir aromatų. Tūkstančius metų arbata vystėsi kartu su regionine virtuve kaip gėrimas, kuris eina kartu su maistu. Nenuostabu, kad tam tikros arbatos rūšys gerai dera su konkrečiais patiekalais. Be to, puodelis arbatos gali tapti puikiu skonio tiltu iš vieno patiekalo į kitą. Dar svarbiau, kad jis gali būti suporuotas su konkrečiu patiekalu - tai padės užbaigti to patiekalo skoninę kelionę. Arbata atveria iš tiesų plačias skonio galimybes, panašiai, kaip vynas tik be alkoholio pėdsakų. Geras būdas atrasti natūralias poras - pažvelgti į arbatos regionų virtuvę. Pavyzdžiui, su jūros gėrybėmis niekas negali būti geriau nei japoniškos žaliosios...

Prabangi serviruotė, baltos staltiesės, sidabras ir porcelianas, skaniausi desertai ir įmantrūs sumuštinukai, fone švelniai skambanti gyva muzika... Lengvai atpažįstamas popiečio arbatėlės formatas, atsiradęs Londone 20-to amžiaus pradžioje ir išplitęs po prabangiausius viešbučius, bei restoranus. Pramoga, įtraukta tikriausiai į visų Britanijoje besilankančių turistų „must try“ sąrašą. Turbūt ne vienam kažkada kilo klausimas, iš kur ir kaip gimė ši arbatos gėrimo su užkandžiais tradicija? Šiek tiek pasidomėjus, dažniausiai galima aptikti paprastą ir trumpą versija: „Atsirado Anglijoje 19-tame amžiuje, kartais net įvardijama tiksli data – 1842 metai. Popiečio arbatos „krikštamote“ vadinama Ana Marija Stanhope, Bedfordo kunigaikštienė. Galima pamanyti, išėjo vieną gražią dieną Bedfordo kunigaikštienė iš savo...