Popiečio arbatėlė – britiškos kultūros grynuolis

Arbata Arbata ir maistas HoReCa Popiečio arbatėlė

Prabangi serviruotė, baltos staltiesės, sidabras ir porcelianas, skaniausi desertai ir įmantrūs sumuštinukai, fone švelniai skambanti gyva muzika... Lengvai atpažįstamas popiečio arbatėlės formatas, atsiradęs Londone 20-to amžiaus pradžioje ir išplitęs po prabangiausius viešbučius, bei restoranus. Pramoga, įtraukta tikriausiai į visų Britanijoje besilankančių turistų „must try“ sąrašą.

Turbūt ne vienam kažkada kilo klausimas, iš kur ir kaip gimė ši arbatos gėrimo su užkandžiais tradicija? Šiek tiek pasidomėjus, dažniausiai galima aptikti paprastą ir trumpą versija: „Atsirado Anglijoje 19-tame amžiuje, kartais net įvardijama tiksli data – 1842 metai. Popiečio arbatos „krikštamote“ vadinama Ana Marija Stanhope, Bedfordo kunigaikštienė. Galima pamanyti, išėjo vieną gražią dieną Bedfordo kunigaikštienė iš savo buduaro ir visiems garsiai paskelbė: „Nuo šiandien gersime Popiečio arbatą ir užkąsime ją sumuštinukais ir saldumynais.“ Ir puolė visa Anglija po pietų gerti arbatą su užkandžiais... Tikroji popiečio arbatėlės atsiradimo istorija, žinoma, ne tokia trumpa ir paprasta, kaip ir viskas šiame gyvenime.

Arbata į Angliją atkeliavo 17-to amžiaus viduryje. Galime sakyti, ši kelionė kiek užtruko, jei turėsime omenyje, kad į Europą arbatą atgabeno olandų ir portugalų pirkliai dar 16-tame amžiuje. (Kurie ten iš jų buvo patys pirmieji, dabar jau sunku pasakyti.) Tiek vieni, tiek kiti aktyviai steigė Rytų prekybines kompanijas, stiprino savo ryšius su Kinija ir 17-to amžiaus pačioje pradžioje prekybiniais laivais jau vežė gausias gėrybes (šilką, porcelianą, prieskonius ir, žinoma, arbatą) į senąjį žemyną. Apie 1630-tuosius arbata jau mėgavosi ne tik olandai su portugalais, bet ir vokiečiai, ir prancūzai. (Pastarųjų meilė arbatai, puoselėjama arbatos gėrimo kultūra, jos istorija ir su tuo susiję skandalai, tikrai nusipelno atskiro pasakojimo ateityje.) O šiandien papasakosime populiariausios pasaulyje – angliškos popiečio arbatėlės (Afternoon tea) gimimo istoriją.

Laikoma, kad į Angliją arbatos gėrimo madą atvežė Portugalijos princesė Katerina Braganza. Ištekinta už karaliaus Karolio II, ji su kitomis kraičio brangenybėmis atsigabeno ir arbatos ruošimo rinkinį. Nuo vaikystės įpratusi gurkšnoti arbatą savo gimtuose namuose Portugalijoje, ir gyvendama Anglijos karaliaus dvare, ji ruošė šį kvapnų gėrimą, bei vaišino juo rūmų damas ir kitus savo svečius.

Taip, iš tiesų Katerina atvežė arbatos gėrimo tradiciją į Ūkanotąjį Albioną. Bet tai nebuvo popiečio arbatėlės ritualas. Bent jau ne ta, tradicine forma. Arbatą tuo laikmečiu buvo priimta naudoti kaip medicininę priemonę sveikatos stiprinimo sumetimais, o ne savo malonumui. Kol paprastas arbatos gurkšnojimas tapo išskirtiniu malonumu unikalaus formato, su savo etiketo suptilybėmis, meniu ir net tiksliu laiko periodu (tarp 15.30 ir 18.00 val.), praėjo ne vienas šimtmetis. O prisidėjo prie to daug veiksnių: ir valgymo įpročių kitimas, ir drabužių mados, ir net Europos pramonės revoliucija, bei moterų teisių judėjimas...

17-tame amžiuje arbata dėl savo nesuvokiamo brangumo buvo prieinama tik pačiam turtingiausiam aristokratijos sluoksniui, kurio dienos, tiesą pasakius, nebuvo perkrautos veikla. Tuo laikmečiu buvo priimta valgyti kartą dienoje – tačiau kaip valgyti! Pietūs buvo patiekiami apie 12 val. ir užsitęsdavo 4-6 valandas... Po tokių varginančių pietavimų reikėjo „pailsėti“ buduare, ir čia būdavo patiekiama arbata. Bėgant laikui, radosi įprotis užkąsti rytais, savo buduare, o pietų metas kėlėsi į vėlesnį laiką, apie 15-16 val. Matyt, aristokratija rado daugiau užsiėmimų, nei tik valgymą... Arbata ir toliau buvo serviruojama iškart po pietų. Prie arbatos puodelio buvo leidžiami ilgi vakarai su pokalbiais, muzikavimais ir stalo žaidimais.

Bėgant laikui, radosi naujų užsiėmimų užpildančių dieną, o XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pramoninė revoliucija apskritai pakeitė visuomenę - stambūs žemvaldžiai ir pramonininkai papildė turtingųjų klasę. Dienos metas buvo skiriamas darbams ir reikalams, o pietų laikas stūmėsi vis tolyn, kol 19-to amžiaus pradžioje nusistovi tradicija pietauti vėlai vakare, apie 19.30-20.00 val.

Tačiau arbata vis dar beprotiškai brangi ir vartojama labiau kaip statuso išraiška, o ne paprastas gėrimas. Jos gamybos monopolis priklauso Kinijai, kuri diktuoja ir kainas, ir prekybos sąlygas. Europoje dėl to net pradeda klestėti kontrabanda ir net arbatžolių padirbinėjimas. Ir nežinia, kaip viskas dabar būtų, jei ne jo didenybė - atsitiktinumas. Sutapki man taip, kad tuo pačiu laikmečiu britai, ilgai ir nesėkmigai bandę gauti iš kinų arbatos auginimo techniką (nupirkti, išmainyti, net pavogti...), Assamo regione atranda laukinę indiškąją arbatos krūmo atmainą ir intensyviai pradeda auginti arbatą savo kolonijose – Indijoje, Ceilone, bei Afrikoje. Arbatos kaina stipriai krenta. Ir čia jau arbatą geria visi. Ji jau nebe aristokratų privilegija, arbata mėgaujasi ir sparčiai auganti vidurinioji klasė, vadinamoji buržuazija, ir miestelėnai, ir net tarnautojai bei darbininkai, kuriems popietinis arbatos puodelis su lengvu užkandžiu pateikiamas darbdavio sąskaita. Tokia savotiška kompensacija už pailgėjusias darbo valandas...

Tai kaip gi išeina su tuo popiečio arbatėlės gimtadieniu ir kodėl čia minima Ana Marija Stanhope, Bedfordo kunigaikštienė? Ir kuo dėtas jos pomėgis gurkšnoti arbatėlę smaližiaujant ir užkandžiaujant? Jūs nepatikėsite - viskuo čia kalta reklama. Tokia Fanny Kemble, aristokratė ir garsi to laikmečio aktorė, 1842 metų kovo 27-tą savo draugams parašė laišką, kuriame susižavėjusi papasakojo, kaip, svečiuodamasi pas savo draugę Bedfordo kunigaikštienę, ankstyvą popietę leido laiką šios buduare mėgaudamosi arbata su lengvais užkandžiais. Žymiąją viešnią sužavėjo lengva, neįpareigojanti vaišių atmosfera, smagūs pokalbiai, svečių atsipalaidavimas... Po šio laiško, bei keleto kitų žinučių, pasirodžiusių visuomenėje, tarp aukštuomenės damų išplito tikra popiečio arbatėlės karštligė. Arbata tikrai nebuvo svarbiausias tokių popiečių akcentas, čia dominavo kuriama atmosfera ir galimybė pademonstruoti savo išradingumą, svetingumą, ir, žinoma, turtą pasipuikuojant įžymiais ir kilmingais svečiais, brangiausiais indais, skaniausiais užkandžiais, egzotiškais vaisiais ir saldumynais.

Tokia tai sutrumpinta popiečio arbatėlės atsiradimo istorija, o Fanny Kemble, panašu, galime vadinti šiuolaikinių influenserių promočiute...

Straipsnio autorė: Inata Lukoševičienė

Foto: Brown's hotel, London


Naujausias įrašas